Antradienį Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) tvyro labiau šventinė nei darbinė nuotaika. Jai vadovaujančios Valstiečių liaudininkų sąjungos pirmininkės popiet laukia Vyriausybės pasitarimas ir posėdis, o rytas skirtas sveikinimams – ir kolegų, ir atstovų iš kitų partijų.
Kol 65-ąjį gimtadienį švenčianti K. Prunskienė kalbėjosi su DELFI, pas ją su gėlėmis dukart atėjo ministerijos darbuotojų būreliai, telefonu pasveikino Seimo vicepirmininkas, vienas iš socialdemokratų lyderių Česlovas Juršėnas.
Dėl patogumo ministrė nusprendė jubiliejų švęsti penktadienį – kad netrukdytų nei darbui, nei kviestųjų planams savaitgalį praleisti su šeima. „Jei negaliu atšvęsti tikrąją gimimo dieną, ne mažiau tinkama bus ta savaitės diena, kai gimiau, - penktadienis. Kartais pajuokauju – gimiau penktadienį, tai ir nešu nelengvą kryžių per savo gyvenimą“, - kalbėjo K. Prunskienė.
„Valstiečių“ lyderė tikino, kad likimo užkrautas nelengvas kryžius jai nėra sunkus, ir džiaugiasi galėdama jį nešti: „Ne mokslas, ne šeima, o visuomeninė ir politinė veikla yra sunkioji kryžiaus dalis. Galbūt būtent ji daugiausia varžo asmeninį gyvenimą, galimybę panaudoti savo laiką. Tačiau toks man skirtas gyvenimo kelias, aš tik gyvenu savo likimą“.
Anot K. Prunskienės, pasirinktas kelias, energingas būdas, rizikos nevengimas, jei tam yra prasmė, reikalingas jai pačiai, todėl iššūkių imasi su entuziazmu ir nuoširdžiai. „Turiu pasakyti, kad man dažniausiai pasiseka. Todėl tą kryžių savo keliu einant nesunku nešti“, - kalbėjo ministrė.
Tiesa, Vyriausybės narė pripažino, kad dėl savo charakterio politikės kelyje, kaip ir dėl nepatyrimo, kitų priežasčių – asmeniniame gyvenime, neišvengė klaidų: „Ryžtingumą, riziką gal reikėtų kažkiek atsverti apdairumu, savisauga. Bet ką darysi, toks būdas, tokia prigimtis. Jei matau, kad kažką reikalinga daryti, nemėgstu svarstyti, ar man pačiai tai naudinga, ar nenukentėsiu, kaip atrodysiu, ką žmonės pasakys“.
Save vadina Vokietijos mokine
Ekonomistės išsilavinimą turinti K. Prunskienė tikino, kad ne ji pasirinko politiką, o politika tarytum pasirinko ją.
„Aš rinkausi mokslininkės-ekonomistės kelią. Buvau kritiška sistemai, kurioje dirbau, siūliau reformas. Pavyko prasiveržti į Vakarų pasaulį, tyrinėti, rašyti mokslinį darbą. Tai dar labiau priartino prie ribos, kai ekonomika tampa politika“, - kalbėjo ministrė.
Ekonomistė užmezgė ryšius su Frankfurto prie Maino universitetu ir dar sovietmečiu ištrūko gilinti žinių bei semtis patirties į Vakarų Vokietiją. Tiesa, devintajame dešimtmetyje K. Prunskienės straipsniai buvo neskelbiami, o disertacija deponuota – skirta tik tarnybiniam naudojimui, nes joje apžvelgta Vakarų Vokietijos, tuometinės Europos Ekonominės Bendrijos patirtis.
„Aš greičiausiai pirmoji dar 1983 m. ataskaitoje apie mokslinį darbą Vokietijoje įtikinėjau, kad respublikų ekonominio savarankiškumas yra būtina pažangos sąlyga. Kai pradėta kalbėti apie įmonių savarankiškumo didinimą, sakiau, kad tai nepakankama sąlyga pažangai. Mano siūlytas ekonominis savarankiškumas apėmė ir valstybės nepriklausomybės idėją, mat greta buvo ir valstybės atributika, sienų saugojimas, sava valiuta“.
K. Prunskienė save laiko Vakarų Vokietijos mokine, mat ten įgijo realaus patyrimo. Tai esą savaime transformavosi į politines pažiūras ir veiklą.
„Man būtų sunku, jei būtų lengva“
Ministrė per pokalbį ne vieną kartą teigė esanti „veiklos, o ne deklaravimo ar populizmo žmogus“. Todėl ji stebėjosi žurnalistų ar politinių oponentų kaltinimais populizmu. „Tegul šiandieninėje mano veikloje kas nors randa pažadų, kurių nebūtų įmanoma įgyvendinti ir kurių nebūtų siekiama įgyvendinami. Juose nėra populizmo, tik racionalumas, strategiškumas ir padarymas“.
Paklausta, ar sulaukus garbingo amžiaus nesinori mesti aktyvią politinę veiklą ir atsidėti asmeniniam gyvenimui, šeimai, anūkams, kurių turi aštuonetą, ar pradėti rašyti memuarus, ministrė pareiškė dar turinti 10-11 metų padirbėti.
„Turint minty, kad moterys – ach, reikia pabelsti į medį – gyvena ilgiau, - juokėsi K. Prunskienė. – Jaučiuosi darbinga, patirties ir žinių turiu daugiau nei prieš 20 ar 17 metų, kai dirbau premjere. Manau, kad galiu dar daug padaryti“.
Tačiau ministrė prisipažino kartais apie tai pagalvojanti: „Kai būnu tikrai apkrauta darbais, reikia atlaikyti 14-15 valandų įtampą iki vakaro, o rytą keltis pusę šešių, kad iki darbo portfelį „išlukštenčiau“ ir užsukti kolektyvo darbą, kartais galvoju: kodėl taip vargstu? Juk įvertinimo nesitikėk, vis tieks kas nors išlįs ar iš kitos partijos, ar iš kitur: va, dar vienos žvaigždės nenukabinote. Antai kaime keliai blogi. Bet juk ir taip aišku, kad ŽŪM blogais keliais, kaimų apšvietimu ar nusikalstamumo sutramdymu neužsiima. Ji užsiima ūkine, socialine veikla, maisto sektoriumi nuo lauko iki stalo. Visada kas nors pasakys, kad yra ne taip gerai, kaip turėtų būti“.
„Kai kas nors lepteli skaudų žodį, pagalvoju, kad galėčiau atsipalaiduoti ir gyventi, kaip daug žmonių moka. Bet nežinau, ar mokėčiau, - tvirtino ŽŪM vadovė. – Mano brolis sako, jog man būtų sunku, jei būtų lengva. Man tie sunkumai – natūrali būsena. Jie mane įkvepia naujiems darbams, uždega. Jei nepakritikuotų, kažin ar būtų geriau mano darbo rezultatams. Nesu linkusi subliūkšti, atsipalaiduoti, net jei kas nors puola neteisingai. Nėra laiko išaiškinti, pasiteisinti, įrodyti. Ne tiek svarbu, ar žmonės padėkos, kiek vidinė satisfakcija, žinojimas, kad nepratinginiavau, nepraleidau veltui savo gyvenimo dienų“.
Seimo rinkimai domina labiau nei prezidento
K. Prunskienė du kartus mėgino laimę prezidento rinkimuose, o 2004 m. vasarą tik nedideliu skirtumu antrame ture nusileido dabartiniam valstybės vadovui Valdui Adamkui. Paklausta, ar kitąmet vėl kandidatuos, ministrė teigė kol kas galvojanti apie rudenį vyksiančius Seimo rinkimus.
„Norėčiau su savo bendražygiais sėkmingai sudalyvauti Seimo rinkimuose. Priklausomai nuo to, kaip jie baigsis, mąstysiu toliau. Sėkmės atveju abejoju, ar norėsis gaišti laiką dar vieniems rinkimams kitais metais. Rudeninė dalis mane domina labiau“, - tikino „valstiečių“ lyderė.
Ji teigė puikiai besijaučianti ir dabartiniame savo darbe, kuriame esą gali nuveikti daugiau nei S. Daukanto aikštėje: „Žiūrint į perspektyvą norėčiau turėti tokią veiklos sritį, kuri leistų įkinkyti mano žinias ir patirtį. Tektų vežti su gera talka, komanda, kuri ministerijoje jau susiformavusi“.
K. Prunskienės žodžiais, jai nelabai svarbu, kokias ir kurioje institucijoje pareigas eiti. „Darbo nuo pat vaikystės sugebu turėti daug ir įdomaus, niekada nenuobodžiauju iš neturėjimo ką veikti, nežinau, kas tai yra, - kalbėjo pašnekovė. – Man gaila, kai žmonės tiesiog būna laike, o ne veikia. Tas buvimo momentas mane gerokai erzina. Man nereikia sėdėti atsipalaidavus prie kavutės, kai laikas teka pro šalį, o tu sau plauki pasroviui kaip išdvėsusi silkė. Tokios būsenos nekenčiu ir nepriimu. Jei Dievas duos, norėčiau dabartinėje savo būsenoje iki gyvenimo pabaigos išbūti“.
Vadinta ir Šatrija, ir kunigaikštiene
Prieš keliolika metų K. Prunskienei buvo pradėta lipdyti KGB bendradarbės pseudonimu Šatrija etiketė. Kovo 11-osios Akto signataro Balio Gajausko vadovaujamos parlamentinės komisijos iniciatyva Aukščiausiasis Teismas 1992 m. patvirtino juridinį faktą, kad ekspremjerė sovietmečiu sąmoningai bendradarbiavo su KGB.
2003-aisiais Vilniaus apygardos teismas reabilitavo K. Prunskienę, nes esą byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. B. Gajauskas siekė apskųsti politikei palankų sprendimą, tačiau Apeliacinis teismas konstatavo, kad signataras tokios teisės neturi.
Nuo 2005 m. ministrė vadinama ir kunigaikštiene – tokį titulą jai esą už didelius nuopelnus suteikė Tarptautiniai asmenybės rūmai. Tai savo parašu patvirtino visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.
Premjere buvo mažiau nei metus
K. Prunskienė gimė 1943 m. vasario 26 d. Švenčionių rajone, Vasiuliškių kaime. Vos metukų neteko tėvo, kurį kaip 1941 m. birželio sukilimo dalyvį nužudė NKVD.
Su pagyrimu baigusi Vilniaus universitetą, dirbo jame iki 1986-ųjų. Netrukus po studijų ji apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją, vėliau tapo ekonomikos mokslų daktare (dabar – habilituota socialinių mokslų daktare).
Devintajame dešimtmetyje dirbo mokslinį darbą Vengrijos ir Vokietijos universitetuose. Grįžusi tapo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja, vėliau – Liaudies ūkio specialistų ir vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore.
Aktyvią politinę veiklą K. Prunskienė pradėjo 1988 m.. Buvo viena iš Sąjūdžio iniciatorių ir dalyvių, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė, Nepriklausomybės Akto signatarė.
1990 m. tapo pirmąja po Nepriklausomybės atkūrimo ministre pirmininke, tačiau dėl didžiulės infliacijos prieš pat 1991 m. sausio įvykius buvo priversta atsistatydinti.
„Gintarine ledi“ vadinta politinė dar vadovaudama Vyriausybei susitiko su JAV prezidentu Georgu Bushu, Didžiosios Britanijos premjere Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentu Francois Miteranu, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu.
Nebūdama parlamentare, 1993 m. įsteigė individualią įmonę „K. Prunskienės konsultacinė firma” ir trejus metus buvo jos prezidentė bei verslo konsultantė. Kelerius metus dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete.
1995 m. ekspremjerė įsteigė Lietuvos moterų partiją, vėliau persivadinusią Naujosios demokratijos partija, o 2001 m. susijungusią su Valstiečių sąjunga. Dabartinės Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovė buvo ir šių politinių jėgų pirmininkė.
Iš viso K. Prunskienė tapo keturių kadencijų Seimų nare, kurį laiką dirbo Molėtų rajono taryboje. Ji buvo išrinkta į Europos Parlamentą, tačiau mandato atsisakė. Nuo 2004 m. gruodžio vadovauja ŽŪM.
Už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. Romoje gavo Minervos prizą. Vėliau jai buvo skirtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas, Nepriklausomybės medalis, Vokietijos Nuopelnų ordino Didysis nuopelnų kryžius, Kazachstano nepriklausomybės medaliu.
K. Prunskienė yra keliolikos knygų autorė, Lietuvos ir užsienio spaudoje paskelbė per 300 mokslinių ekonomikos bei politinės publicistikos darbų, 1992-1997 m. buvo leidinio „Lithuania Today” redaktorė.